Žmogaus teisių gynėjo Eitano Finkelšteino butas Tauro g. 10 - 10 Vilniuje
TSRS disidentas, žmogaus teisių gynėjas, fizikas, publicistas, kritikas, politologas Eitanas Finkelšteinas – vienas iš penkių Lietuvos Helsinkio grupės narių steigėjų. 1976 m. gruodžio 1 d. Jurijaus Orlovo bute Maskvoje įvyko spaudos konferencija, kurioje Viktoras Petkus, Tomas Venclova ir Eitanas Finkelšteinas užsienio žurnalistams penkių grupės narių (Ona Lukauskaitė-Poškienė ir tėvas jėzuitas Karolis Garuckas dėl amžiaus ir sveikatos liko Lietuvoje, bet leido pasirašyti jų vardu) paskelbė apie Lietuvos Helsinkio grupės įkūrimą.
Gimė 1942 m. Sverdlovske (Rusija), Kaip fizikas, dirbo, be kita ko, prie TSRS kosminės programos. Kai 1970 m. padavė prašymą išvažiuoti Izraelin, bei buvo neišleistas neva dėl to, kad žino „karines paslaptis“. Labai aktyviai dalyvavo žydų disidentų judėjime, demonstracijose, neoficialiuose moksliniuose seminaruose ir kt. Patarimais ir kitais būdais padėjo emigruoti iš TSRS daugeliui žmonių, taip pat ir kai kuriems lietuviams. 1983 m. emigravo, dabar gyvena Miunchene. Miunchene dirbo žurnale „Strana i mir“, 1989 m. redaktorius. 1991–1992 m. leido periodinį leidinį „Evrejskij žurnal“. Dirbo žurnale „Čaika“ ir „Radio Svoboda“. Šiuo metu dirba dėstytoju. Yra parašęs romanų, du iš jų „Faraono piemenis“ ir „Labirintą‘ (rusų k.) dovanojo Venclovų namams-muziejui. Ryšius su E. Finkelšteinu muziejus palaiko nuolat, E. Finkelšteinas dalyvavo skaipo ryšiu Lietuvos ir Ukrainos Helsinkių grupių 40- mečių apminėjimo vakare 2016 m. lapkričio 28 d..
„Eitanas Finkelšteinas, - rašo T. Venclova,- jau seniai priklausė SSSR žmogaus teisių sąjūdžiui: buvo dalyvavęs demonstracijose, spausdinęs straipsnių užsienyje, teikęs juridinę paramą norintiems emigruoti - beje, ne tik žydams, bet ir lietuviams. Pradėjau dažnai lankytis jo bute, kuris Vilniuje buvo viena iš įdomesnių vietų. Tame vieno kambario pusrūsyje apsistodavo nemažai svečių. (...) Žinoma, butas buvo sekamas ir ne priešokiais, o labai reguliariai.“(1)
E. Finkelšteinas gyveno Liepos 21-osios gatvėje. 1975 m. gruodį jo bute (dabar Tauro g. 10-10) kelioms dienoms buvo apsistojęs akademikas Andrejus Sacharovas, atvykęs paremti žymaus disidento Sergejaus Kovaliovo (2) plačiai nuskambėjusiame teismo procese Vilniuje. Į teismo procesą akademikas „iškeitė“ iškilmes Osle Nobelio premijai gauti (3)
Štai kaip įvykius aprašo pats Finkelšteinas: „Spalio devintąją sužinojome, kad Sacharovui paskirta Nobelio taikos premija. Buvau vienas tų, kurie jį sveikino tomis dienomis, tačiau jis nesudarė man itin laimingo žmogaus įspūdžio. Nepaprastai, kartais iki liguistumo, kuklus ir visai nemėgstantis viešumo A. D. [Sacharovas] sunkiai išgyveno sveikinimų srautą, glumo, kažką neaiškiai murmėjo dėkodamas. Tiesa, kai prabildavom apie visuomeninę šio įvykio reikšmę, Sacharovas pagyvėdavo ir imdavo samprotauti, ar tai padėtų politiniams kaliniams, disidentiniam judėjimui apskritai, kaip į premiją sureaguos valdžia, ar jis turi galimybę nuvykti į Oslą ir taip toliau.
Kitąsyk man pasirodžius Maskvoje paaiškėjo du dalykai. Pirma, A. D. [Sacharovui] neleido vykti į Oslą, ir antra, buvo paskelbta Sergejaus Kovaliovo teismo data (gruodžio 9–12), o tai sutapo su Nobelio taikos premijos įteikimu.
/.../ Sergėjus Kovaliovas buvo senas disidentas ir teisių gynėjas. Aš nebuvau geras jo pažįstamas, bet žinojau, kad būtent jis tapo nauju Хроника текущих событий (ХТС) (4) leidėju. Tai buvo nepaprastai pavojingos „pareigos“. ХТС pradėjo eiti dar septintame dešimtmetyje ir pagal steigėjų sumanymą turėjo akumuliuoti visa apie žmogaus teisių TSRS pažeidimus. Savo ruožtu KGB puikiai suvokė tokios iniciatyvos prasmę ir reikšmę ir darė viską, kad ją užgniaužtų. Beveik visi ХТС redaktoriai atsidurdavo už grotų, geriausiu atveju – emigracijoje. Štai ir Kovaliovas perėmė estafetę iš Kronido Liubarskio, įkalinto Permės lageryje. Nusiųsti ХТС redaktorių už grotų KGB buvo gana paprasta, juolab, kad patikrinti visą iš įvairių šalies kraštų ateinančią informaciją buvo neįmanoma. 1974 metų gruodį Kovaliovas buvo areštuotas. Tarp viso kito jam buvo inkriminuoti perspausdinimai iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos (ėjusios nuo 1972 metų). Ši aplinkybė davė KGB dingstį perkelti jo teismą iš Maskvos į Vilnių – toliau nuo diplomatinio korpuso ir Vakarų korespondentų. (Šiaip jau tiksliau būtų kalbėti apie valdžią, o ne apie KGB, nes tiesiogiai su disidentais ir kitaip mąstančiais kovojo Senoji aikštė (5), KGB buvo vykdomasis organas, sprendė daugiausia operatyvines užduotis.)
Taigi valdžios sumanymas nustumti Kovaliovo teismą į pakraštį, paskandinti jį nežinomybėje mums buvo aiškus. Aišku buvo ir tai, kodėl teismas paskirtas gruodžio viduryje: vakariečių Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse jį nesunku buvo įvynioti į prieššventinį bruzdėjimą. (Rengti svarbius teisminius procesus prieš Kalėdas ir Naujuosius metus buvo sena KGB tradicija.) Visi mes supratome, kad į valdžios sumanymą reikia atitinkamai atsiliepti. Savaime suprantama, geriausias būdas maksimaliai iškelti bylą viešumon – svarbiausiojo teisių gynėjo Andrejaus Sacharovo dalyvavimas teisme. Beje, A. D. [Sacharovas] nesvarstė klausimo vykti ar nevykti, jis labai vertino Kovaliovą, o Rema Jankelevičius laikė Kovaliovą savo draugu ir mokytoju. Taigi iš esmės buvo nuspręsta: Sacharovas vyksta į Vilnių. Liko mažas, bet sudėtingesnis dalykas: kaip organizuoti Sacharovo ir kitų teisių gynėjų maskviečių kelionę į Lietuvos sostinę, kad jie ten nuvyktų, o ne būtų vienaip ar kitaip blokuoti KGB. Pasiūliau A. D. ir Remai apsistoti mano bute Vilniuje ir vis dėlto atvirai telefonu kalbėtis apie savo apsilankymą Vilniuje su vietiniais disidentais. Maža to, turint galvoje, kad aš ir pats nesu neliečiamųjų kastos atstovas, buvo sutarta, kad išvakarėse aš atvyksiu į Maskvą, o iš ten mes su A. D. ir Rema kartu važiuosime traukiniu į Vilnių.“ (6)
Eitanas Finkelšteinas Kovaliovo teismo metu perduodavo telefonu informaciją užsienio informaciniams kanalams ir Maskvos disidentams: „Nepasakosiu apie tai, kaip vyko procesas, kas dėjosi prie teismo rūmų ir dėl paties proceso. Pirmiausia aš tiesiogiai šiame vyksme nedalyvavau, kita vertus, visa tai ne sykį ir išsamiai aprašyta, beje, ir paties A. D. Atsiminimuose. Aš tik daugmaž reguliariai susitikdavau su Rema, imdavau iš jo „naujienų suvestines“ ir vykdavau jų perduoti.
Dera pasakyti, jog tai buvo anaiptol ne paprastas ir pavojingas reikalas. Mano namų telefonas buvo išjungtas dar 1970 metais, tad teko naudotis arba žydų otkaznikų (7) telefonais, jeigu informacija buvo ne itin „karšta“, arba, kai buvo labai rimtas reikalas – Centriniu paštu. Bet čia ir buvo pagrindinis pavojus. KGB šiuo atžvilgiu buvo sukūręs ypatingą „technologiją“. Štai jos esmė. Jūs užsisakote pokalbį su kokiu nors užsienio abonentu, apie tai automatiškai sužino atitinkama KGB tarnyba. Jeigu reikalas „košerinis“, pokalbį jums suteikia palyginti greitai. Jeigu ne, laukti tenka ilgai, tiek, kad į pokalbio vietą spėtų išvykti operatyvininkai ir būtų viskas paruošta jūsų areštui. Paskui jus kviečia į telefono kabiną, bet pokalbis nuolat nutrūksta, jūs vis girdite telefonininkės balsą: „Šiandien prastas ryšys, pabandysiu ką nors padaryti.“ Tai – blogas ženklas. Jis gali reikšti, kad vos jūs išeisite iš kabinos, jūs tuoj pat areštuos, atims visus popierius, kuriuos jūs skaitėte, o paskui juos pateiks teismui kaip „antitarybinės informacijos skleidimo“ įrodymą. Ir telefonininkė, kuri jus sujungė, pasisakys kaip liudininkė ir pareikš: „Taip, ryšys buvo labai prastas, aš buvau priversta įsiterpti į pokalbį ir girdėjau, kaip abonentas skaitė būtent šiuos popierius.“ Treji metai lageriuose jums garantuoti. /../ Taigi aš perduodavau – dažniausiai tiesiog į užsienį, taip pat Vakarų korespondentams į Maskvą – informaciją apie tai, kas vyko Kovaliovo procese. Žinoma, tai darė ir kiti disidentai – ir lietuviai, ir maskviečiai.“(8)
„Atėjo gruodžio 10-oji, Nobelio premijos įteikimo diena. Aš žinojau, kad vakare A. D. [Sacharovas] ketina eiti pas Viktorą Petkų, kur buvo numatytos pagrindinės iškilmės. Bet prieš tai surinkau savo bute nedidelę bičiulių grupę, mes išgėrėme po taurę šampano ir surengėm arbatėlę su baumkuchenu. /../ Po arbatos prasidėjo trumpos kalbos ir dovanų įteikimas. Didžiausią įspūdį A. D. padarė aliejumi tapytas paveikslas, kurį jam įteikė dailininkas Vladas Žilius (emigravo į JAV 1976 m.). (Šis paveikslas daug metų kabėjo Sacharovų svetainėje Čkalovo gatvėje.) A. D. išvyniojo drobę, mes visi jį apsupome ir nusifotografavome. (Deja, ši nuotrauka pas mane neišliko.)“ (9)
Tų įvykių metu į butą Tauro g. pasimatyti su Sacharovu buvo atėjęs ir buvęs VU rektorius Juozas Bulavas, tik nerado profesoriaus namuose.
„Sacharovo vizitą į Vilnių 1975-ųjų gruodį galima be kabučių pavadinti vienijamuoju. Su juo susitikti troško visų rūšių ir spalvų disidentai. Ano meto nuotraukose šalia Sacharovo stovi maskvietis Jurijus Orlovas, estų teisių gynėjas Martas Niklusas, žydas otkaznikas Vladimiras Drotas, katalikų veikėja Jadvyga Stanelytė, kažkokia moteris – Kovaliovo kolegė iš Leningrado, kažkokie žmonės iš Lietuvos provincijos, kurių pavardžių aš paprasčiausiai nežinojau. Nekalbu jau apie Viktorą Petkų ar Antaną Terlecką.“(10)
Birutė Vagrienė
(1) Tomas Venclova „Lietuvos Helsinkio grupės dešimtmetis“, - kn. Lietuvos Helsinkio grupė.- Sudarytojai V. Perkus , Ž. Račkauskaitė, M. Uoka, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Vilnius 1999, p. 488.(2) S. Kovaliovas dar 1969 m. tuometėje Sovietų Sąjungoje įkūrė pirmąją iniciatyvinę grupę žmogaus teisėms ginti. Vėliau tai tapo pagrindine disidentinio judėjimo Lietuvoje jungtimi. S. Kovaliovas taip pat aktyviai dalyvavo publikuojant periodinius leidinius, kurie skatino atgimti žmonių viltis sunkiausiais laikotarpiais. S. Kovaliovas už disidentinę veiklą 1975 m. buvo nuteistas Vilniuje ir 7 metus kalėjo „gulage“.(3) 1973 m. Andrejus Sacharovas buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. Ją gavo 1975 m., tačiau pačiam Sacharovui nebuvo leista važiuoti į Oslą jos atsiimti, vietoj jo nuvyko žmona Jelena Boner.
(4) Einamųjų įvykių kronika - TSRS žmogaus teisių gynėjų biuletenis. 1968–1983 m. „savilaidoje“ pasirodė 63 numeriai.(5) Aikštė (iš esmės – gatvė, kurioje uždraustas automobilių eismas) Maskvos centre. Tarybmečiu joje, 4-u numeriu pažymėtame name, buvo TSKP Centro komitetas, dabar – Rusijos Federacijos Prezidento administracija.(6) Eitan Finkelštein, „Lietuvos Helsinkio grupės trisdešimtmečiui. Iš atsiminimų.“Rankraštis, saugomas Venclovų namuose-muziejuje. (A. Konickio vertimas iš rusų k.)(7) Отказник (rus., nuo отказ – neigiamas atsakymas, nesutikimas) – aštuntąjį dešimtmetį paplitęs neoficialus terminas TSRS piliečiams, negaunantiems leidimo išvykti iš šalies, apibūdinti.(8) Eitan Finkelštein, „Lietuvos Helsinkio grupės trisdešimtmečiui. Iš atsiminimų.“Rankraštis, saugomas Venclovų namuose-muziejuje. (A. Konickio vertimas iš rusų k.)(9) Eitan Finkelštein, „Lietuvos Helsinkio grupės trisdešimtmečiui. Iš atsiminimų.“Rankraštis, saugomas Venclovų namuose-muziejuje. (A. Konickio vertimas iš rusų k.)(10) Eitan Finkelštein, „Lietuvos Helsinkio grupės trisdešimtmečiui. Iš atsiminimų.“Rankraštis, saugomas Venclovų namuose-muziejuje. (A. Konickio vertimas iš rusų k.)
© Vilniaus memorialinių muziejų direkcija